8-5-233-47-05, Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.     icon facebookicon googleplus icon lticon enicon ru icon neigalus

Apie mus

(Ne)darbas proto negalią turintiems neįgaliesiems

Šiandien jie abu aktoriai. Zita Banelienė ir jos sūnus Darius vaidina Viliaus Neįgaliųjų teatre. Nors Zitai svajonė išsipildė jau pensijoje,  jie jaučiasi ištraukę laimingą bilietą nepalankioje neįgaliesiems darbo rinkoje. Dariui keturiasdešimt treji, bet savarankiškai be mamos pagalbos jis gyventi negali. Įgimta liga visam gyvenimui jam parūpino neįgaliojo pažymėjimą, Darius dėl to, kad yra kitoks, buvo atvirai disktiminuojamas tiek kieme, darželyje, vėliau sutrikusio intelekto vaikų internate internate, įgimta jam ir regėjimo negalia.

Dariui ir jo mamai Zitai daugybė bandymų rasti darbo, už kurį būtų mokamas atlygis, kėlė tik nusivylimą. Beveik visada, radus paprasčiausią darbą, jam drėbdavo  į akis, -  „kas už tave atsakys, jeigu kas nors atsitiks, kas prižiūrės?“, - nepadėdavo ir tai, kad neįgaliųjų darbo vietą lydi Darbo biržos subsidija. Zita, augindama neįgalų sūnų, neabejojo, kad jis galėtų dirbti, pati labai daug prisidėjo prie jo ugdymo. Juodu iš Panevėžio atsikėlė gyventi į Vilnių, kur tikėjosi rasti daugiau galimybių. Šiandien Darius ir jo mama  Zita laimingi suradę savo vietą dirbančiųjų pasaulyje. Teatre Dariui tenka nesudėtingi, epizodiniai vaidmenys, be to vyras dirba scenos darbininku, čia yra tiesiog nepamainomas, algą prisidurdamas prie neįgalumo pašalpos, gyvena oriai ir centų neskaičiuoja. Deja, tai vienas nedaugelio sėkmingos integracijos į darbo rinką pavyzdžių.

Mes siekiame lygiuotis į kitas Europos šalis, tačiau neįgaliųjų įdarbinomo srityje dar tik galvojame apie sistemos kūrimą. Bendrijos „Vilniaus Viltis“ vadovė Birutė Šalpolienė pasakoja, kad sutrikusio intelekto žmonės Islandijoje mokosi vairuoti automobilius, dirba gidais, aukštojoje mokykloje tokiems studentams organizuojamos studijos, - „Ispanijoje vaikinas, turintis Dauno sindromą baigė universitetą ir įsidarbino mokytoju, o pas mus tokias galimybes riboja buvusio Švietimo ministro Gintaro Steponavičiaus 2012 m. pasirašytas įstatymas.  Jame teigiama, kad sutrikusio intelekto asmenys negali mokytis 11-12 klasėje. Jie, baigę pagrindinę mokyklą, turi eiti į profesines mokyklas ar į socialinių įgūdžių ugdymo klases. Šis įstatymas užkertą kelią net svajoti, kad kuris nors mūsų jaunuolis su proto negalia galėtų pradėti studijas“, - apgailestauja bendrijos vadovė.

2015-2017 metais integruotas klases ir specialiasias Vilniaus mokyklas baigs 113 jaunuoliai, turintys lengvesnę ar didesnę proto negalią. Kai Neįgaumo nustatymo tarnyba jiems nustato 30-40 proc. darbingumą, jų neįgalumo pašalpa yra 160 eurų, kai darbingumas - iki 55 proc., jie gauna  80 eurų. Kaip gali žmogus pragyventi per mėnesį iš tokių pinigų? Daugeliui reikia vaistų, mokėti mokesčius, tiems, kurie neturi tėvų, skurdas tampa nuolatiniu palydovu.

Nemažai proto negalią turinčių jaunuolių gali nesunkiai išmokti kokio nors amato: kloti plyteles, dirbti kelininkais, virtuvių pagalbininkais, prižiūrėti gėlynus.  Šešiolikos metų baigę integruotas klases, eina mokytis į profesines mokyklas, tris metus mokosi amato ir…  negali įsidarbinti. Tada mokomi kitos specialybės, bet į darbą jų neskubama priimti, tada mokosi trečios, - sistema darbo vietomis aprūpina pati save, o pagrindinis tikslas - neįgaliųjų įdarbinimas, nepasiekiamas. Sutrikusio intelekto žmones globojančios bendrijos vadovė Birutė Šapolienė, pati išauginusi autizmu sergantį sūnų, ne kartą į šią problemą atkreipė dėmesį, - „vadinasi mes galime sau tai leisti, esame „turtingi“, neįgalieji išmoksta keturias profesijas ir niekur negali rasti darbo. Kalbant apie įdarbinimą, profesinį ugdymą, trypčiojam vietoj, sutrikusio intelekto asmenims nuo gimimo reikia teikti kuo daugiau pagalbos, kad taptų kuo savarankiškesni, kad jiems nereikėtų patarnauti, kad patys kuo daugiau darytų, ugdyti jų socialinius įgūdžius. Jie nuo vaikystės turi žinoti, kad eis dirbti, kaip ir kiti žmonės“.

Darbo rinkoje, ankštoje ir sveikiesiems, veikia ir kiti nepalankūs faktoriai. Darbo sunku rasti, nes tai, ką mokosi neįgalieji profesinėse mokyklose, nėra paklausios specialybės, bet to darbdaviai nesupranta, kaip bendrauti su „kitokiais“ žmonėmis, ką jie gali. Nenori priimti dirbti į savo įmones, net ir Darbo biržai subsidijuojant neįgaliųjų darbo vietas, arba pasirenka kitokią, ne proto negalią turinčius neįgaliuosius. Kitos įmonės net nenori organizuoti atvirų durų dienų, kur galėtų susipažinti, pasikalbėti su neįgaliaisiai. Tokia yra Vilniuje dirbančios vienos darbo tarpininkės patirtis.

Daivos Žuramskaitės labai neįprasta profesija, jos darbas – ieškoti darbo proto negalią turintiems žmonėms. Ir randa, - „gal daugeliui  nesuprantama, ką veikia tas darbo tarpininkas, jeigu  dar po šiai dienai  negalima pasigirti  įdarbintų neįgaliųjų skaičiumi. Tačiau šioje srityje yra ką veikti. Darbo tarpininkas  privalo gerai pažinti  neįgaliojo asmens stipriąsias ir silpnąsias  puses,  prieš  bandant siūlyti  kokį nors darbelį. Kam teko ieškoti darbo, tas pritars, kiek daug laiko reikia sugaišti žvalgant  Darbo biržos  darbo skelbimus. Atrodo, kad jau suradai nesudėtingą darbelį, tačiau pasikalbėjus su darbdaviu, supranti, kad  dėl  šių jaunuolių specifinės negalios darbas bus vis vien neįveikiamas.  Nesugundai darbdavių ir Darbo Biržos lengvatomis“, - apie savo patirtis pasakoja tarpininkė Daiva Žuramskaitė, -„Tarkim vieną dieną atvykom į Vilniuje sėkmingai veikiantį saldainių fabriką, kuriame yra nusudėtingų, kad ir rūšiavimo darbų, tačiau akcininkai nusprendė neįsileisti proto negalią turinčių žmonių į darbą.  O štai viena didelė maisto parduotuvė - priėmė.  Beprotiškai sunku surasti darbo virtuvės pagalbininkams, visiems reikia labai greitai dirbančių ir besiorientuojančių, negalima net pretenduoti į tokias darbo vietas“.                                

Stebina, kad sveikiesiems pritaikytame pasaulyje, vis dėlto pavyksta pralaužti ledus. Darbo tarpininkė pasakojo, kiek ilgai teko bendrauti su vienos įmonės direktore, kol ši ryžosi įdarbinti Darių. Nors vaikino vieta jau nebesubsidijuojama, tačiau jo  atsakingumą, pareigingumą darbdavė įvertino, Darius dirba iki šiol. O Romanui, baigusiam virtuvės pagalbininko profesiją, darbo taip ir nepavyko išprašyti. „Skambinome į kavines, valgyklas, ieškodami jam  virėjo padėjėjo darbo, tačiau  darbdavių atsakymas vienas -  ne, „tokie“ darbuotojai jiems nereikalingi“, - prisimena bevaises pastangas Daiva. Vėliau vaikiną pavyko „perkvalifikuoti“ ir įdarbinti apsauginiu Vilniaus Šilo  specialiojoje mokykloje, kurioje ugdomi vaikai su proto negalia.

Darbo tarpininkė nenusivylė ir Gintarei suradus valytojos darbą,  darbdavys nusiskundžia, mergina atsakinga, nuoširdi. „Bet turime ir  skaudesnių patirčių, - prisimena, kaip sunku buvo rasti darbą Daliai,  o darbdavys, pasibaigus  subsidijai, po kelių mėnesių  nutarė ją atleisti. Merginai buvo šokas, ji net nesuprato, kodėl darbdavys su ja taip pasielgė“.

Pabaigai dar  viena sėkmės istorija. Dvidešimties metų Svajūnas turi autizmo sutrikimą, tačiau vaikinas studijuoja VD Universiteto Muzikos akademijoje saksofono specialybę, groja dvylika instrumentų, labai talentingas ir mielas, pozityvus. Svajūnas nuo vaikystės viena akimi nemato, kitos akies irgi regėjimas gęsta. Jo motina, užuot jam nuo kūdikystės nupirkusi akinukus, kad išsivystytų tinklainė nors vienos akies, Svajūną jau nuo trejų metų vesdavosi groti į gatves. Taip būtų pardavinėjusi savo gabų vaiką, bet kai ėmė smarkiai gerti, vyro mama, Svajūno močiutė Danutė tiesiog paėmė ir augino anūką pati. Šiandien Svajūnas - konkursų laureatas, prestižinės aukštosios studentas, Jis universitete atleistas nuo mokesčio už mokslą kaip gabus ir turintis autizmo - regos negalią. Danutė - muzikos mokytoja, lavino nuo vaikystės gabumus, juodu kartu koncertuodavo.  Ir dabar abu pagroja renginiuose ar šventėse. Žinoma ne už ačiū.

Our website is protected by DMC Firewall!