8-5-233-47-05, Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.     icon facebookicon googleplus icon lticon enicon ru icon neigalus

Apie mus

Teatro scenoje plojimai lydi aktorius, negalėjusius niekur gauti darbo

Zita Banelienė ir jos sūnus Darius - Bendrijos „Vilniaus Viltis“ nariai. Dariui jau keturiasdešimt treji, bet savarankiškai, be mamos pagalbos jis gyventi negali. Beveik visą savo gyvenimą Darius buvo negailestingai diskriminuojamas tiek kieme, darželyje, vėliau sutrikusio intelekto vaikų internate, bet to dar turi regėjimo negalę.

Daugybė bandymų įsidarbinti, rasti veiklos, už kurį būtų mokamas atlygis, kėlė tik nusivylimą ir nuovargį. Šiandien Darius ir Zita laimingi suradę savo vietą pasaulyje, vingiuotas kelias mamą ir sūnų netikėtai atvedė į sceną.

Zita Banelienė, aktorė, scenarijų autorė, scenografė

Ponia Zita, jūsų Darius gimė sutrikusio intelekto ir dar su regos negale?

Jam neįgalumas skirtas dėl regos negalės, bet dar yra ir įgimta genetinė liga, iki šiol tiksliai neįvardintas ligos pavadinimas, kokia ta liga.


Tikriausiai, augindama sūnų, susidurdavote su kitokio vaiko diskriminavimu?

Gimė ir augo Panevėžyje. Teko labai daug ištverti, ir net į kiemą negalėdavau išleisi vaiko, nes jis kitoks, iš jo tyčiodavosi, reikėdavo visur būti kartu. Taigi aš, kai pradėjau mokytis, turėjau mesti mokslus, kadangi niekas nesutiko pabūti su mano vaiku, net kai per neakivaizdines studijas mėnesiui turėdavau išvykti į Vilnių. Labai sunku buvo... Taip kad mes visą laiką kartu, ir į sanatorijas kartu, ir į poilsio namus. Taip praradau šeimą ir draugus, vien dėl to, kad visą laiką buvau su Dariuku. Tiesiog pasiaukojau.


Kada jums buvo sunkiausia? Kai žinai, kad kitų vaikai auga, o tavo vaikas visada liks namuose? Kaip projektavosi Dariaus ateitis?

Visą gyvenimą lydėjo labai didelis nuovargis, džiaugdavausi kaip nors ištraukti iki lovos vakare, visą dieną su vaiku ir skaudžiausia, kai, pavyzdžiui, kaimynė sakydavo, – „tu visą dieną su vaiku lauke ar lyja ar sninga, ir vis tiek tavo  vaikas neauga“...

Kai Darius pradėjo eiti į mokyklą, tada buvo baisiausia, ir darželyje jis nespėdavo, nesusikaupdavo, jam buvo per sunku.  O kai prasidėjo mokykla, dar jį bandė mokyti ir išmokyti, o jis nemato, liejasi raides, tai mokėsi mintinai. Darius lankė pagalbinę mokyklą.

Jau beveik dvidešimt metų gyvename Vilniuje, bet jokiu būdu negalėjome įsidarbinti pagal sūnaus sugebėjimus. Nuėjome į vieną įstaigą, ten reikėjo kalti padėklus, Darius puikiausiai tokį darbą sugeba, bet jo nepriėmė vien dėl to, kad jis neįgalus. Sako, - kas tave saugos, kas už tave atsakys. Atrodo žmones aplink supratingi, gi ne vienas toks... Dariui buvo skaudu, labai pergyveno, kada nėra darbo, jam labai sunku. O kai pradėjome po ilgų vargų dirbti Naujajame Vilniaus teatre, jis pateko į tokį kolektyvą, kur pasijuto reikalingas, gal kartais tikrai ir nepelnytai jį pagiria, bet kaip jam tai svarbu...


Nors su vyru išsiskyrėte, auginote sūnų viena, bet išsaugojote puikius santykius, jis jums padėdavo?

Taip, ir dabar draugaujam. Persikraustėme į Vilnių, nes Panevėžyje nebuvo perspektyvų, be to, čia gyvena duktė, Dariaus sesuo. Buvęs vyras atvažiuoja pas mus, aplanko. Dabar bus rodomas Panevėžy spektaklis „Aštuonios moterys“, kur mes vaidiname su Dariumi, tai jis rūpinasi bilietų platinimu. Mes bendraujam, nėra tos dienos, kad nesusiskambintume ir Dariuku rūpinasi, bet kada, jeigu kokios pagalbos jam ar man reikia, jis visada padeda, žodžiu, palaikom ryšius. Gal kai kartu gyvenome mažiau rūpinosi.


Dabar Darius turi savo darbą, tikslus, žino, ką jam reikia padaryti, jis gauna atlyginimą, jis pats susimoka mokesčius?

Taip, spektaklyje „Aštuoniose moteryse“ jis turi keturis kartus praeiti per sceną, vaidina šešėlį, kai praeina penktą kartą, kaip scenos darbininkas leidžia dūmus. Įsivaizduojate, kokia atsakomybė, reikia tiksliai pataikyti. Jam čia toks džiaugsmas, mano vaidmenį, aš vaidinu apsimetėlę močiutę, jis mintinai moka. Mūsų vaidmenys daug kartu susikerta, kai aš pasakau tam tikrus žodžius, jis turi praeiti šešėliu, paskui, kai aš išsigąstu, irgi turi vaidinti.


Į Vilniaus Naująjį teatrą patekote atsitiktinai, juk nesitikėjote po tiek atsuktų nugarų ir pašaipų, kad teks stovėti scenoje, plojant publikai? Net tapote scenariste?

Gal išgirdo Dievas maldas… Ir teatro direktorė, ir kiti darbuotojai Darių priėmė labai gražiai, visi čia tokie. Atėjome Dariui darbo ieškoti ir iš karto jį priėmė, aš šypsojausi, laiminga, o man sako, - mums reikia senelės vaidmeniui. Gerai, sakau, galiu, pagalvojau, arčiau Dariaus būsiu, jam bus lengviau pradėti. Aš jau pagyvenusi moteris, bet kaip mane šiltai pasitinka tos jaunos mergaites, kurios čia dirba… visos apsikabina.  Mano vienintelis noras, - kad teatras nežlugtų, kad Darius galėtų čia dirbti. Kai susirinkime visi sėdim ratu, visi su neįgalūs, bet visi laimingi, aš galvoju, – kaip gerai, jie turi darba, jie reikalingi, gali ištrukti ir namų, gali padeti kažkam…

Aš tokia svarbi pasijutau, kad net spektaklių scenarijus pradėjau rašyti, jau antrą parašiau vaikų spektakliukams. Padarėm su Darium namuose ir scenografiją, ir lėlytes spektakliams “Stebuklų metas”, kurį jau vaidina ir “Daržovienei”, kurį pradėjo repetuoti. Viską su Darium padarėme kartu.


Jūs, ponia Zita, abu su Dariumi esate sutrikusio intelekto žmones globojančios Bendrijos “Vilniaus Viltis” nariai? Ar proto negalią turintys žmonės ir dabar jaučiasi visuomenės užribyje?

Taip mes tai patyrėme savo kailiu, savo gyvenimu galime būti tos diskriminacijos pavyzdžiais, nors labai stengėmės, ko tik nedarėme, visaip bandėme įsikabinti. Mes su Darium mokėmės masažo kursuose, esam juos baigę, bet neatsirado kambariuko, kur galėtume dirbti. Taip ir liko, pirmiausia galvojau apie mamas, tokias kaip aš, kaip joms sunku, bent jau joms galėjome padėti, teikti paslaugas už simbolišką atlygį. O mums Bendrija “Vilniaus Viltis”,  jos vadovė Birutė Šapolienė labai padeda, jeigu ko nors reikia, atveža ir į namus, netgi to, ko negalime nusipirkti, ar neturime kuo atsivežti.

Darius Banelis, teatro darbininkas, aktorius

Dariau, jūs ir scenos darbininkas, ir aktorius? Kokie jūsų vaidmenys?

Viename spektaklyje pagal Maironį vaidinu praeivį. Kai aktorės skaito eiles, pasakoja, kad lietuviai išėjo, aš tada praeinu ir dar šešėlį  spektaklyje „Aštuonios moterys“.


Kuo daugiau jaučiatės - scenos darbininku ar aktoriumi?

Scenos darbininku. Daugiausia.


Anksčiau įsidarbinti nesisekė? Tokiam kaip jūs darbo neatsirado?

Nėra darbų, niekaip. Tik Aklųjų kombinate dirbau. Norėjau įsidarbinti ten, kur reikėjo lentutes kalinėti, sakė, kas saugos tave, kas tave prižiūrės, mums tokių nereikia. Nieko negali, nieko neleidžia daryti.


Taip tiesiai į akis ir sako? Skaudu?

Taip, sako, -  kas saugos tave, tu nepamatysi duobės? Pastebėjo, kad nematantis. Labai skaudu, net mūsų šeimos gydytoja sakydavo, - tau neduos net valytojo darbo, net gatvių šluoti. Neteisinga, bet gydytoja tai pasakė. Paskui bandžiau klijuoti lipdukus, bet kai nematai tų lipdukų... tai išėjau, paskui kitur ieškojau darbo, dar kepykloje, irgi atsisakė, norėjau valytoju, pasakiau, kad neįgalus  - ne nereikia.


Šiame Naujajame teatre vaidina ir dirba tik neįgalieji?

Tik neįgalieji, aš čia prisitaikęs. Kaip pirmą kartą atėjau, viena akla mergaitė laksto, aš gaudau, kad nesusižeistų, o ji pripratusi. Kitai kasdien reikia inkstų dializės, nepavalgius jai labai sunku, reikia  trečios inksto transplantacijos, visi rūpinamės  iš kur gauti pinigų, kad jai inkstą persodintų.


O jums pačiam gal akių operacija padėtų? Ko labiausiai reikėtų?

Ne, neapsimoka, nebent visai apakčiau,  labiausiai kompiuterio reikėtų darbui, viskam, mes pasižiūrim naujienas visokias. Bet mama sakė, kad labiausiai reikia  teatrui padėti, todėl, kad mes patys daugiausia padedam teatrui, išlaikom save. Daugiau niekas, yra kažkokie rėmėjai, bet tik laikinai, reikia vis prašytis, reikia ieškotis paramos.

Teatras jūsų gyvenime labai svarbus?

Taip, kad darbą gavau, užsiėmimas yra, nesėdžiu namuose, keliaujam daug.

 

Laida apie Zitą ir Darių Banelius, jų galų gale atrastą veiklą ir Vilniaus neįgaliųjų teatrą rodyta LRT laidoje „Bėdų turgus“ 2015 04 11.  Televizijos apybraižos autorė Rūta Sinkevičienė

DMC Firewall is a Joomla Security extension!