8-5-233-47-05, Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.     icon facebookicon googleplus icon lticon enicon ru icon neigalus

Apie mus

Kaip gyvens mano vaikas?

Vilnietis ponas Algis dažnai pavarto keturiolikos metų senumo žurnalą „Moteris“. Ten parašyta, kad jis – Algis Pipiras laimingas keturių vaikų tėvas, galva šeimos, neseniai įsikūrusios naujame Vilniaus savivaldybės skirtame bute Pilaitės mikrorajone. Juodu su žmona Vanda neseniai susilaukė sūnaus Kristupo Pijaus.

Tuomet laidai „Nuo IKI“ pasakojo, kaip Algis vienas pirmųjų pasinaudojo teise išeiti tėvystės atostogų. Ar būtų tada patikėjęs, kad po keturiolikos metų, jau tapęs našliu, apie sudėtingą ir sunkų šeimos gyvenimą  pasakos laidai „Bėdų turgus“. Tada dar niekas neįtarė, kad mažasis sūnus gimė sutrikusio intelekto, kad džiugius tėvystės rūpesčius užgoš likimo skirti išbandymai.

„Gyvenom Pilaitėje, - prisimena praėjusius metus Algis Pipiras, - ruošiamės, kad mūsų ateitis ten bus, bet dabar... man daug kas sakė,– tu tik laikykis. Mes gi gausių šeimų bendrijoje buvome, pirmininkė Angėlė sakydavo, tu tik nepradėk gerti“.

Toks štai gyvenimas, tik pradedi tikėti, kad nelaimės atsitinka kitiems, ne tavo artimiesiems, ne tavo vaikams, ne tau... Pradėjus Kristupui Pijui eiti į darželį, netrukus tėvai pastebėjo, kad vaikas kaip ne iš šio pasaulio. Tylus, ramus, nė žodžio. Netrukus vaiko raidos specialistai įvardijo ir priežastį. Po dviejų metų gimė dar vienas „pipiriukas“. Sveikas gražus vaikas, tačiau kažkas atsitiko mamai Vandai Pipirienei. Psichikos liga atslinko lėtai, kaip juodas debesis, sujaukęs mylinčios, rūpestingos mamos mintis, jausmus, vėliau ir protą.

„Nu, ką galiu kaltinti, tiesiai šviesiai – tai liga, - iki šiol nesusitaiko su užklupusia nelaime Algis. - Mes bandėm gydyti, ji iš pradžių suprato ir stengėsi, o paskui liga savo padarė, ji pradėjo atsiskirti nuo šio  pasaulio, jai atrodydavo, kad mes esame visi aplinkui blogi.

Kokia buvo pirmoji kregždė, kaip pradėjo slysti šeimos gyvenimas?

Mes netikėjome, kad tai „ta“ liga, galvojom gal pogimdyminė depresija, kai išvažiavo į ligoninę, mažiausiam sūnui buvo tik metukai. Žmonai tuomet pradėjo vaidentis, kai languose atsispindėdavo mašinų žibintai, atrodydavo, kad seka iš visų pusių, kiekvieną jos žingsnį filmuoja. Pamatėm, kad  tikrai negerai, išsikvietėm medikus, taip, tai buvo „ta“ liga.


Su „ta“ liga negali įprastai gyventi, turi priimti sprendimus. Niekas jums nepatarė apriboti jūsų buvusios žmonos veiksnumo?

– „Mes nenorėjome jos apriboti nuo vaiku, būna momentas blogai, bet būna ir gerai. Ir myli ir prižiūri ir stengiasi“.

Užbėgsime nuoseklumui už akių, palikdami skaitytojo supratimui detales, kaip susijaukia psichine liga sergančio žmogaus gyvenimo keliai, ir ką turi ištverti artimieji. Gruodžio 2 dieną, būdama tik 48-erių, penkių vaikų mama mirė nuo insulto: - „Ji  mirė staiga – insultas,  - kalbėjo Algis apie savo vaikų motinos paskutinę gyvenimo dieną, - nesmurtinis dešinės pusės kraujo išsiliejimas į smegenis“.


Kaip čia pasakyti, kad nebūtų žiauru, šitas kelias tapo išeitimi iš beviltiškos padėties, nes šis proto susirgimas nepagydomas?

- Gal negražu taip kalbėti, tai buvo ir mums lengviau, ir, neabejoju, jai pačiai. Juk kitam nepapasakosi iki ko buvo prieita... Artimi žmonės negalėdavo patikėti, kad taip gali būti. Artimieji, draugai, pažįstami su kuriais bendraudavom“.

Anksčiau visa Pipirų šeima gyveno trijų kambarių bute Pilaitėje. Į gretimą mokyklą vaikai eina iki šiol, bet nė vienas tame bute seniai negyvena. Nors po skyrybų, kurios neišvengiamai įvyko, teismas nusprendė palikti vaikus gyventi su mama,  tačiau vienas po kito, dukros ir sūnus atsikraustė pas tėvą į nedidelį butelį be jokių patogumų, kur vandens turi eiti atsinešti į kitą gatvę ir reikia nuolat kūrenti pečių.

„Buvo tokia tendencija, - apie bandymus nepalikti buvusios žmonos vienos pasakojo Algis, - kas vyriausias lieka su mama, tas ir kenčia. Pirmas buvau aš, paskui vyriausioji dukra, paskui kitos pagal amžių, paskui jie dažniau pas mane pradėjo važinėti, pradėjo čia nakvoti, paskui ir gyventi. Į mokyklą ten važiuodavo, bet jiems būdavo čia ramiau gyventi, su manim. Kol mes kartu susėdę nutarėme, kad tvarkyti viską įstatymiškai ir būti kartu su manimi. Mes vis tik nusprendėme, kad svarbiau rami dvasinė būsena, nors čia problematiška buitis, bet nors ramu“.


Vaikams sunki buitis?

- Taip, nes berniukams paprasčiau, bet mergaitėms dėl higienos daugiau reikia vandens, paprasti gyvenimiški dalykai. Kai buvo mama,  dukros ten ir nuvažiuodavo, ir išsimaudydavo, jos bendraudavo su mama kol galima buvo bendrauti“.

Kiekvieną rytą prieš septynias broliai išeiną į mokyklą, tiksliau, Kajus išsiveda Kristupą. Kad pasiektų mokyklą kitoje miesto pusėje, jiems reikia valandos ir tris kartus persėsti į kitą autobusą. Savo mokyklos, kurioje mokėsi ir kiti Pipirų vaikai, palikti nenori. Čia broliams sudaryta galimybė mokytis vienoje klasėje, niekas nesišaipo, supranta, kad pasaulis priklauso ir kitokiems žmonėms. Vokiečių kalbos mokytoja, mums pasiteiravus, kaip sekasi Kristupui, sakė, kad ji iš vaikų klasės būrio jo nė neišskirianti, jis daro tai, ką ir kiti vaikai, tik reikalauja iš jo ne tiek. O Kristupui su broliu drąsiau, ir mokytis neblogai sekasi.

„Kad jie abu kartu tai labai didelis dalykas, - tvirtina M. Mažvydo progimnazijos direktorius  Eugenijus Manelis, - nes vis tiek vienam vaikui ir turinčiam problemų yra labai sunku, nors mes vaikus pratinam, kad jie visą  laiką matytų kitokį žmogų, nes ne visi esame vienodi. Vieni, kaip čia pasakyti, turime sėkmę ir mokam pasirodyti, o kitas gal neturi to tokio išorinio blizgesio. O nei kiek ne blogiau ir ne menkiau supranta tą situaciją, bet neparodo, yra santūresnis žmogus. Visada vaikams sakome – stenkitės suprasti kitą žmogų.


Vis tik reikia drąsos taip integruoti tokį vaiką, iki šiol veikia specialiosios mokyklos,  kur nukreipiami edukacijai tokie sutrikę vaikai?

– „Naudą aš visada matau dvejopą. Viena - tiems vaikams, kurių tarpe yra sutrikusio intelekto vaikas, nes jie turi įprasti. Pradėti suprasti ir suvokti, kad visuomenėje nėra visi sveiki, gražūs ir neturintys problemų žmonės, antra, tai ir tam pačiam  vaikui, kai jis mato ir jaučia, kad su juo elgiamasi gražiai, jo neužgaulioja, nežemina ir viskas vyksta normaliai, jis jaučiasi tvirčiau, jam geriau integruotis ir jis gali anksčiau pasitikti tą sėkmę, nei būdamas kažkokioje specialioje mokykloje“.

Kažkada tokia neįgaliųjų integracija atrodė tolima siekiamybė. Direktorius pats mokė vyriausiąją pono AlgioPipiraitę, tuomet mama Vanda dažnai užsukdavo į mokyklą, domėjosi kiekvienu pažymiu, rūpinosi vaikais, be galo juos mylėjo, kol liga neprivertė viską pamiršti: - „Tuomet, kai man dar teko bendrauti su mama, prisiminė M. Mažvydo progimnazijos direktorius  Eugenijus Manelis, - mama užsukdavo į mokyklą, ateidavo pas mane į kabinetą pasiklausti apie vaikus. Žinojau, kad ji labai gabi, rašė eilėraščius ir mano kolegos skaitė jos eiles, sakė labai gilios ir prasmingos. Vieną kartą ją susitikau jau išėjus iš mokyklos vyresnei mergaitei. Mama ateina su gėlėmis, sako čia jums už tai, kad mokėte mano mergaitę. Ji domėdavosi, ateidavo į mokyklą, bendravo su berniukų pradinių klasių auklėtoja, pergyveno, kai sužinojo, kad sūnus sutrikusio vystymosi. Žinot, visiems tėvams labai sunku tokia žinią priimti, reaguoti, bet ką padarysi, ji rūpinosi juo, prižiūrėjo“.

Pasibaigus pamokoms, broliai Pipirai kartoja savo ilgąją kelionę namo. Anksčiau, kai jie gyveno šalia mokyklos, tereikėjo kiemą pereiti. Dabar butas tuščias, net iš lauko atrodo kraupiai. Pastaruosius kelerius metus Vanda bute gyveno viena, pasislėpusi nuo žmonių, butas buvo paverstas landyne, šiukšlių sąvartynu, jame kilo gaisras, ji nemokėjo už jokias paslaugas, paliko milžiniškas skolas. Čia viena ir mirė. Dabar Algis Pipiras vienintelis maitintojas savo „pipiriukų“, o vienintelė moteris, kuri jau trejus metus lankosi jo namuose ir rūpinasi vaikais jų socialinė darbuotoja.

„Atėjau, susipažinau, pirmą kartą buvo šiek tiek nedrąsu, - užsukusi kaip visada pasiteirauti, kaip sekasi Pipiriukams prisiminė Vilniaus Socialinės paramos centro Socialinė darbuotoja Barbara Liutkevič, - galvojau kaip čia bus, nes vienas vyras, daug vaiku,  visokių sunkumų čia tikėjausi. Kai atėjau, pamačiau, kad ponas Algis visai gerai tvarkosi su vaikais. Tuo metu jo žmona dar buvo gyva, gyveno kitoj seniūnijoj. Kadangi po skyrybų atsikraustė čia gyventi, po to vaikai atsikraustė, buvo nustatyta vaikų gyvenamoji vieta kartu su tėvu ir štai visi gyvena šitam butuke. Dėl šitos šeimos jokių abejonių nekyla, nes matau kaip jis vienas  stengiasi rūpintis vaikais, gerinti tas gyvenimo sąlygas, matau jų stiprų ryšį“.

Tris metus Algis Pipiras gyvena kartu su vaikais, perėję tikrą dvasinį pragarą. Iš pradžių sūnus, gimęs sutrikusio intelekto, paskui mama, kurios protą sutrikdė liga. Algis nenuleido rankų, vyras suprato, kad geriausia parama - būti su panašaus likimo žmonėmis. Padėjo „Vilniaus Viltis“, tiesiogine ir perkeltine prasme. Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Vilniaus Viltis“, teikianti pagalbą artimiesiems.

Ponas Algis į mūsų bendriją įstojo 2006 m., -  sakė Birutė Šapolienė, Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos “Vilniaus Viltis” vadovė, - kaip mūsų bendrijos narys, aktyviai įsijungė į bendrijos veiklą, pats mums skambina ir mes jam skambinam ir vyksta toks abipusis bendravimas.


Ponia Birute, kodėl jis įstojo? Kad žmona susirgo, ar kad sūnus gimė  sutrikusio intelekto?

– „Ir vaikas buvo su negalia ir žmona susirgo, buvo labai sunku tvarkytis, bet kai žinai, kad tu esi ne vienas, tada yra toks moralinis saugumas, tampa psichologiškai ramiau, kadangi tu žinai, kad esi ne vienas, ir jeigu tau kas bus blogai, gali kreiptis pagalbos į tokius pačius tėvus ar į bendriją. Algis mūsų bendrijos savanoris,  ir pats padeda teikiant materialinę pagalbą, organizuojant įvairius renginius, pagelbėja mums buityje,  jis sugeba tai padaryti ir mes jam dėkingi, dalyvauja mūsų kultūriniuose renginiuose. Jis žino, kad jis ne vienas, yra toks čia psichologinis pastiprinimas, ir ne tik jam ir kitiems ir man pačiai“.

Bendrija ‘‘Vilniaus Viltis“ tikriausiai daugiausiai ir padeda man... , - sako ponas Algis. - Ir morališkai, ir ne tik, skalbimo mašiną parūpino man, „Maisto bankas“ per bendriją padeda, mes irgi kiek galėjom tiek dalyvaujam Bendrijos „Vilniaus Viltis“ veikloje, prisidedam“.


Bet jūsų žmona nesilankydavo bendrijoje?

– „Ne,... ji nepripažino, bet neprieštaravo, kad mes dalyvaujam ir kad sūnus ten būna. Mes tikrai labai dėkingi Bendrijai „Vilniaus Viltis“, jos pirmininkei ir visam kolektyvui, man tai suteikė saugumo jausmą, kai mirė žmona, pirmi paskambino, sako, ko reikia, kuo padėti“.

Bendrijos „Vilniaus Viltis“ kasdienybė – tai mūsų „skrydis virš gegutės lizdo“. Lekiančio pasaulio tempo neišlaiko daugybė žmonių, daugelis savo dvasines būsenas reguliuoja vaistais, gimsta vis daugiau sutrikusio vystymosi vaikų. Algis nuolat galvoja, kas laukia jo Kristupo ateityje, ko gali mokytis, ką galės dirbti jo sūnus Kristupas Pijus. Pasaulis priklauso ir sutrikusio intelekto žmonėms, bet mes dar tik mokomės būti kartų.

„Tokiems žmonėms nepakanka nei paslaugų, nei užimtumo, tuo labiau įdarbinimo vietų, - apgailestauja Birutė Šapolienė, Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos “Vilniaus Viltis” vadovė.


Ką ponui Algiui daryti, ką gali pasiūlyti visuomenė ar privati iniciatyva jo sutrikusio intelekto sūnui, nes vaikui kažkada reikės gyventi vienam?

– „Kaip jūs ir sakote, tas integracinis procesas kaip ir vyksta, - pastebi Birutė Šapolienė, - tačiau apgailestauju, kad požiūris nėra toks palankus ypač į sutrikusio intelekto asmenis.


Kas Kristupo Pipiro laukia ateity?

– „Tai sakau, jeigu jis profesinėje įsigis kažkokią specialybę ar kvalifikaciją, galės įsidarbinti, gal praeis keli metai, gal situacija pasikeis, bet šiandien sunki situacija. Mūsų organizacija pradėjo projektą, kurio tikslas - prasmingas užimtumas, kad sutrikusio intelekto žmonės galėtų dirbti, užsidirbti, gauti atlygi, mokėti mokesčius ir būti naudingais visuomenei“.

Dabar Algis Pipiras ir jo vaikai bando pradėti gyvenimą iš naujo. Ir jiems tikriausiai pavyks, nes būdami kartu, yra tiesiog laimingi.

„Išėjom į kiemą,  - sako Algis, - vaikai šašlykus kepa, dukra su draugu, žiūriu pilnas kiemas vaikų, o jie visi mano. Va tada širdį tiesiog tokia šiluma užplūdo...“.

LRT laida "Bėdų turgus" apie  Bendrijos "Vilniaus Viltis" narį Algį Pipirą,  Jo sutrikusio intelekto sūnaus Kajaus integraciją bendrojo lavinimo mokykloje, nerimą dėl sūnaus ateities, profesijos įsigijimą, apie sudėtingą socialinę našlio Algio padėtį, auginant penkis vaikus, kurių vienas „kitoks“.  Laida apie Algio Pipiro šeimą rodyta per LRT 2015 03 14. Video  apybraižos ir straipsnio autorė Bendrijos „Vilniaus Viltis“ viešųjų ryšių ekspertė Rūta Sinkevičienė.

http://www.lrt.lt/mediateka/laidos/B/1424/bedu_turgus 

DMC Firewall is a Joomla Security extension!